Neseniai grįžau iš priešvelykinės operos "Pasija pagal Joną" su J. S. Bacho muzika. Apie pačią operą nešnekėsiu, nes, manau, kiekvienas išprūsęs (net ir netikintis) žino Jėzaus nukryžiavimo istoriją. Šiaip jau aš esu juoda diletantė muzikos ir dramos srityje, bet man nelabai paliko didelį įspūdį to išgirtojo R. Wilsono moderni opera su barokine muzika (niekad nemėgau eklektikos). Tačiau mano profesinės ligos apimtos akys negalėjo atitraukti dėmesio nuo Fridos Parmeggiani kostiumų. Vien dėl jų, ir, beje, dėl choreografijos verta nueiti.
Nepaisant minimalios konstruktyvistinės a la A. Rodčenkos scenografijos, kostiumų minimalizmas ir ultrašiuolaikiškumas dvelkė geru skoniu. Kartais tenka labai juokingų kostiumų prisižiūrėti, tačiau, mano manymu, F. Parmeggiani turi tikrą talentą ir savitą braižą, kuris nuosekliai atsispindi visuose jos kurtuose kostiumuose. Tokį menininkų bruožą/braižą aš labai vertinu.
Ir įkeliu vaizdų, nerūšiuodama pagal spektaklius. Tiesiog pasigrožėkite vaizdais:
Nepaisant minimalios konstruktyvistinės a la A. Rodčenkos scenografijos, kostiumų minimalizmas ir ultrašiuolaikiškumas dvelkė geru skoniu. Kartais tenka labai juokingų kostiumų prisižiūrėti, tačiau, mano manymu, F. Parmeggiani turi tikrą talentą ir savitą braižą, kuris nuosekliai atsispindi visuose jos kurtuose kostiumuose. Tokį menininkų bruožą/braižą aš labai vertinu.
Ir įkeliu vaizdų, nerūšiuodama pagal spektaklius. Tiesiog pasigrožėkite vaizdais:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą