Lolitiškas sentimentalus eskizas

The Gay Shoe Clerk (1903)

Josephine Baker gimtadienis

1906-ųjų birželio 3d. gimė garsioji Josephine Baker, be kurios nieks neįsivaizduotų džiazu persunkto trečiojo dešimtmečio. Ši amerikietė, atvykusi į Paryžių, sukėlė tikrų tikriausias audras tarp vyrų ir moterų: vieni jos geidė, kitos pavydėjo. Žinoma, nuoga juodaodė su bananais ant klubų buvo pateikta kaip labai egzotiškas reginys, tačiau už to slypėjo ir rasizmas, ir seksizmas. Tačiau tik ne scenoje. Visi prisimena tik pozityviausius įspūdžius. O geriau su jos istorija susipažinti išeitų per filmą "The Josephine Baker Story" (1991).

Ištrauka iš Sylvain Chomet animacijos "Les Triplettes de Belleville" puikiai iliustruoja tą egzotiškąjį Josephine mitą:

Alexander Calder 1927 m. sukūrė menininkės garbei mobilias skulptūras:

Prada 2011-ųjų pavasario kolekciją papildė juvelyrika, inspiruota Josephine Baker:

Žinoma, kaip apsieitume be Josephine Baker kvepalų:

Ir smagus komplektėlis:

"Paris is Burning" arba apie Drag Queens

1990-aisiais išėjo dokumentinis filmas apie devinto dešitmečio vidurio ir pabaigos niujorkiečių transvestitų balius. Šiandien mes į tokius šou žiūrime gan iš pramoginės pusės, tačiau prieš kelis dešimtmečius net ir pačiame novatoriškiausiame mieste žmonės kasdien turėdavo susidurti su homofobija, rasizmu, aids, skurdu. "Paris is Burning" mums pasakoja visai kitokią istoriją: kaip iš namų išvaryti jauni homoseksualai atrado tam tikrą terpę, kurioje galėjo laisvai fantazuoti ir kuri kitokią realybę. Tuo metu populiarūs baliai turėjo tam tikrus griežtus kriterijus: būk kuo nori, tačiau turi būti realistiškas, gerai šokti, eiti tarsi būtum modelis and podiumo ir t.t. Tuo metu aukštoji mada ir, žinoma, etiketės buvo labai svarbus reikalas, tad daugelis svajojo apie puošnius rūbus, dėl kurių sunkiai dirbdavo arba pasirinkdavo lengvesnį kelią - vogti. Dėl tokio pamišimo dėl mados, šie žmonės sukūrė naują šokio tipą, vadinamą "voguing": judesiai, tiesiogiai kopijuojantys pozavimą iš "Vogue" žurnalo. Malcolmas McLarenas ir Madonna labai greitai pasinaudojo šia nauja tendencija. Tačiau ši dokumentika nesusikoncentruoja vien tik ties geidžiama išore, žiūrovas susiduria ir su liūdnomis istorijomis bei jaunų žmonių svajonėmis tapti turtingais, laimingais arba net būti tobulomis (standartizuotomis) moterimis...

Šiek tiek apie baletą

Šiuo metu pasirodžiusi nauja dokumentika "Breaking Pointe" sukėlė norą šiek tiek pašnekėti apie baletą. Na, galbūt kada imsiuos didesnio įrašo ir pristatysiu šiokas tokias baleto pasaulio įdomybes, bet manau, daug kas pamena istoriją iš muzikos pamokų. 

Minėtoji dokumentika yra apie Salt Lake City baleto kompaniją (JAV), kuri parodo, koks žiaurus tas vakarietiškas mąstymas net ir kultūriniame pasaulyje. Skatinama konkurencija, kuri nemanau, kad gali atnešti geriausius rezultatus, nebent tik primadona viena ir tešoks geriausiai, o kiti kiš koją viens kitam. Na, bet toks jau tas vakarietiškas "stebuklingas" pasaulio kraštas. Iš kitos pusės gaila, kad JAV labiau garbinamas (arba geriau parduodamas) klasikinis baletas, kuris, mano manymu, europiečiams jau seniai nėra toks įdomus.Neveltui sakoma, kad amerikiečiams svarbiausia yra išorinis kūno grožis, jie ištobulina kūno dalis iki tokio perfekcionizmo, gal galiausiai tas kūnas tampa scenografija (bet ne mediumu). Na, bet tuo pačiu amerikiečiai nesižavi "netobulais" europiečių šokėjais. Nieko jau nepadarysi, visgi pasaulio skirtis šioje srityje neišvengiama.

Tuo tarpu aš preferuoju šiuolaikinį baletą. Žinoma, yra ir lengvų ir labai radikalių formų, kur jau kritikai suka galvas, ar choreografijos nebuvimas yra šokis ir t.t. Bet tarkim ką Lietuvoje galima gero, bet ne itin sudėtingo pamatyt, tai rusų baletmeisterio Boriso Eifmano "Raudonoji Žizel", kuri originaliai sukurta 1988 m., puikiai sulydanti klasikinio ir modernaus baleto elementus.

Tuo tarpu daug drąsesnis sprendimas iš klasikinio baleto padaryti perversmą matyti švedo Matso Eko "Gulbių ežere" (1994):

Williamo Forsytho šiuolaikinis baletas turbūt atstovautų geriausią amerikietiškąjį variantą:

Vokietė Sasha Waltz priverčia šokti visą operą, sujungdama senovę ir šiandieną:

Na, o jei visgi tiesiog norisi ramiai namie pažiūrėti kokį filmą, susijusį su baletu, tai puikiausiai tiktų šios rekomendacijos:

Red Shoes (1948)

Fame (1980)

Billy Elliot (2000)

Ballet Shoes (2007)

Black Swan (2010)

Pina (2011)

Prados terapija

Romanas Polanskis, Helena Bonham Carter, Benas Kingsley ir Prada. Kas gali būti geriau ir šmaikščiau? :)

Šiek tiek apie Tom Ford

Manau, nėra nė vieno dizainerio taip gerai vizualiai atpažįstamo kaip Tom Ford. Jis žavus ir tai žino, todėl neveltui ir save inkorporuoja į reklaminį mados žaidimą. Tačiau jo reklamos visad yra labai seksualios ir kartais net žeidžiančios feministinę širdį. Tačiau reikia geriau pažinti dizainerį, kad būtų lengviau interpretuoti jo kūrybą. Jis jau spėjo sužavėti pasaulį savo tiesiog tobulu filmu "A Single Man", nors daug kas išjuokė jo idėją kurti filmus. Mes puikiai žinome, kaip jis nepriekaištingai atrodo. Tačiau ši dokumentika leidžia geriau susipažinti su jo giliomis idėjomis: kodėl žmonės bijosi seno kūno, kodėl gražinasi baisiais implantais, iš kur visas šitas poreikis?

Bill Cunningham New York

Jau seniai norėjosi pristatyti šitą smagią dokumentiką apie žmogų, kurio nuotraukas mato visas pasaulis, bet vargiai kas pažįsta, jei nesidomi mados pasauliu. Bill Cunningham visai neseniai atšventė savo garbų septyndešimtmėtį. Tai nuostabi persona, kuris savyje vienija du visiškai priešingus polius: pats gyvena ant skurdo ribos, rengiasi pačiais pigiausiais drabužiais, o visad sukasi po madų pasaulį nuo jaunų dienų. Ir jis niekad neima užokesčio! Kas galėtų tuo patikėti, kai mados žvaigždės tiesiog miršta patekti į jo kadrą? Tad kviečiu dar geriau susipažinti su šiuo žaviu patrakusiu senuku ir jo žvilgsniu į madą.

Filmas vakarui - "Delta of Venus" (1995)

Jei esate susipažinę su sensualia Anais Nin kūryba, tai tada nutuoksite, kokį gardų kąsnį gali pasiūlyti šis filmas. Nereikia slėpti, kad čia erotikos dozė yra didesnė nei bet kuriame kitame įprastame filme, tačiau argi kartais nėra smagu žiūrėti tokius filmus prieš miegą, kad sapnai būtų gražesni?

Filmas mus nukelia į prieškarinį Paryžių. Jauna amerikietė rašytoja Elena, besismagindama su savo bohemiškąja draugų grupele, atranda savo svajonių meilužį, kuris nuveda ją į daug gilesnius išgyvenimų ir jausmų vandenis. Rašytoja pamažu pradeda tapti savo pačios išgalvotų istorijų heroje.

Įdomu tai, kad šiame filme 40-ųjų atmosferai labai daug davė įtakos 90-ųjų skonis. Ryškus makiažas iš dešimto dešimtmečio susipina su tarpukario madomis. Įdomus derinys, kuris visai netrukdo akiai.

Na, ar išdrįsite žvilgtelti į šį rafinuotai laukinį filmą? ;)

Prada SS 2012 ir rockabilis

Žvelgiant į naujausią Prados kolekciją, taip ir norisi liemenį įsprausti į ankštą sijoną, lūpas ryškiai nuraudoninti, susisukti Victory Rolls ir šokti pagal rockabilio muziką kaip filme "Cry Baby" :)

A Single Man

A Single Man, - tai nepaprastai gerai pavykęs Tomo Fordo režisūrinis debiutas. Filmo siužete pasakojama apie vidutinio amžiaus vyruką, kuris bando susitaikyti su mylimojo netektimi. Colin Firth, kuris yra genialus aktorius, vėlgi nenuvilia žiūrovų, nes nutebina ypatingai įtikinamai suvaidindamas kitos lytinės orientacijos atstovą. Visgi, filmas labiausiai nusipelno dėmesio dėl savo tobulos estetikos, vaizdo ir garso dermės bei, žinoma, stulbinančiai atkurtų septintojo dešimtmečio kostiumų, šukuosenų ir makiažo. Kaip žinia, po nepaprastai sėkmingų ir įtraukiančių Mad Men, septintasis dešimtmetis dabar labai "ant bangos", o šiame filme ypatingai gerai atskleidžiami visi jo niuansai, ypač tai, kaip buvo ignoruojamos ir stigmatizuojamos marginalinės visuomenės grupės.

Kai "Dior" reklamai susivienija Lynchas, Galliano ir Cotillard

Little Edie

Ekscentriškoji nusigyvenusi Jackie O pusseserė Edith Beal arba Little Edie buvo tikras personažas. Jos istoriją šiuo metu iš arčiau galime pažinti pasižiūrėję praeitų metų HBO filmą "Grey Gardens". Filme Edie gyvena kartu su mama griūvančiame name, pilname kačių ir meškėnų. Dar ši moteris yra, žinoma, kaip labai savotiška mados ikona. Jaunomis dienomis ji paragavo modelio duonos. Dabar net dizainieriai savo kolekcijose inkorporuoja Edie nešiotus rūbus ar jų kombinacijas, pvz.: aplink galvą aprišti megztiniai, atvirkščiai užvilkti sijonai, kailiniai ar jos firminės sagtelės. Faktas, kad šitas drabužių derinimas, kuris dabar taip žavi visus mados pasaulio gyventojus gimė sunkių aplinkybių dėka, mat Edie neturėdavo laiko ir lėšų pirkti naujus rūbus, todėl turėjo naudoti savo senus. Iš čia ir išskirtinis stilius. Šiuo recesijos metu Little Edie stilius pasidarė ypač įdomus, kaip pavyzdys, kaip iš seno galima padaryti tai, kas atrodo visai šauniai.

Galliano pavasario 2008 ready to wear kolekcijos modelis įkvėptas Edie Beal stiliaus.

Callas Forever

Tikriausiai nėra nieko geriau, kai viename filme susijungia gera istorija, gera muzika ir geri kostiumai. Šįkart rekomenduočiau "Callas Forever" (2002): tai pasakojimas apie ryškiausią operos žvaigždę, Marią Callas, ir jos paskutiniuosius gyvenimo metus, 1977-uosius. Pagrindinius vaidmenius atlieka tokie aktoriai, kaip: Fanny Ardant ir Jeremy Irons. O Callas kostiumai buvo kuriami Chanel mados namų. Manau, tai tikras gurmaniškas pasigardžiavimas gražiam vakarui :)

Ballet Shoes

Istorija apie tris įvaikintas "seseris" Fosilijas ir jų kabinimąsi į gyvenimą. Viena nori būti aktore, kita lakūne, o trečia yra tiesiog apsigimusi balerina. Nepagydomą period dramų žiūrėtoją čia labiausiai malonins daug kartų kine matyti britų aktorių veidai. Nekalbant jau apie visiems žinomą iki kaulų smegenų Hermioną iš HP. Čia suvaidino Dracula 2006 Marc Warren, kuris aname filme nelabai gerai pasirodė, tačiau čia buvo savotiškai miela į jį žiūrėti... Akį džiugino ir Emilia Fox, kurią visi įsidėmėjo iš absurdiškai juokingo Cashback. Vieną linksmuolių nuomininkių vaidino Lucy Cohu iš Becoming Jane (remomenduotinas ir kada nors dar aptartinas filmas). Bei dvi period filmų veteranės mokytojos Gemma Jones ir Harriet Walter.

Ne tik siužetas yra didelė ir svarbi šio filmo dalis, bet ir garderobas. Dailios mėlynos uniformos, baltos kojinaitės ir mary-sue' s bateliai, beretės, piterio peno tipo baltos apykaklaitės ir dar daug daug kitų grožybių. Įkvepia ieškoti ko nors panašaus ir savo spintai.

Baltas cheongsam

Cheongsam arba mandarinų suknelė - tradicinė kinių suknelė, išlikusi iki šių dienų nuo pat XVII a. Žinoma, jau sumodernėjusi.
XX a. pr. turtingųjų klasės tarpe šis suknelės modelis buvo ypač populiarus, paplitęs tuo metu po visą Vakarų pasaulį. Tikriausiai pastebėjote filmuose apie tarpukarį moteris, dėvinčias šias mandarinų sukneles.
Šios suknelės modelis yra labai dėkingas mums, moterims, kadangi jis lieknina, net jei suknelė pasiūta iš baltos medžiagos. Šnekame iš patirties :)

Dydis: 38-40. Kaina: 30 Lt.

Ta proga rekomenduoju užmesti akį į šiuos klipus ir patirti savo akimis cheongsam kuklumo ir elegancijos grožį:





Aiškiai matomos cheongsam įtakos Vakarų madai: