1990-aisiais išėjo dokumentinis filmas apie devinto dešitmečio vidurio ir pabaigos niujorkiečių transvestitų balius. Šiandien mes į tokius šou žiūrime gan iš pramoginės pusės, tačiau prieš kelis dešimtmečius net ir pačiame novatoriškiausiame mieste žmonės kasdien turėdavo susidurti su homofobija, rasizmu, aids, skurdu. "Paris is Burning" mums pasakoja visai kitokią istoriją: kaip iš namų išvaryti jauni homoseksualai atrado tam tikrą terpę, kurioje galėjo laisvai fantazuoti ir kuri kitokią realybę. Tuo metu populiarūs baliai turėjo tam tikrus griežtus kriterijus: būk kuo nori, tačiau turi būti realistiškas, gerai šokti, eiti tarsi būtum modelis and podiumo ir t.t. Tuo metu aukštoji mada ir, žinoma, etiketės buvo labai svarbus reikalas, tad daugelis svajojo apie puošnius rūbus, dėl kurių sunkiai dirbdavo arba pasirinkdavo lengvesnį kelią - vogti. Dėl tokio pamišimo dėl mados, šie žmonės sukūrė naują šokio tipą, vadinamą "voguing": judesiai, tiesiogiai kopijuojantys pozavimą iš "Vogue" žurnalo. Malcolmas McLarenas ir Madonna labai greitai pasinaudojo šia nauja tendencija. Tačiau ši dokumentika nesusikoncentruoja vien tik ties geidžiama išore, žiūrovas susiduria ir su liūdnomis istorijomis bei jaunų žmonių svajonėmis tapti turtingais, laimingais arba net būti tobulomis (standartizuotomis) moterimis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą